ŽVAIGŽDĖ X. STELA ATKELIAUJA Į ŽEMĘ (IŠTRAUKOS)
Labas kosminis keliautojau! Sveikas atvykęs į Žvaigždę X. Turbūt net nepajutai, kaip čia atsidūrei? Aha! Taip veikia knygos magija. Atvertei puslapį – ir tu jau už šviesmečių nuo Žemės. Taip toli, kad net pats galingiausias žemiečių teleskopas negali įžiūrėti šios vietos. O tu lyg niekur nieko stovi pačiame Žvaigždės X centre ir dairaisi… Jei iš širdies spustelsi vaizduotės mygtuką, galėsi čia nuveikti, ką tik panorėjęs. Žinoma, galvoje turime kažką įdomaus, smagaus, gražaus… Nes jei per daug įsišėlsi ir imsi niokoti gražiąją mūsų žvaigždę, pavyzdžiui, įveisi zombių fermą ar imsi važinėti tanku, šaudyti ir sprogdinti, kaipmat teleportuosim tave atgal į Žemę. Gali neabejoti – šioje srityje turim pakankamai patirties. Nors… esam tikri, kad tau tai negresia. Antraip net nebūtum atsivertęs šios knygos. Nori tikėk, nori ne, bet nė vienas dalykas Visatoje nenutinka atsitiktinai. Viskas turi PRIEŽASTĮ. Be jokios abejonės, egzistuoja ir tokia PRIEŽASTIS, dėl kurios į rankas paėmei šitą knygą.
„Kokia ta priežastis?“ – turbūt paklausi. Atsakysim nuoširdžiai: nežinom. Kiekvieno žmogaus, taip pat ir tavo, gyvenimas kaip dėlionė. Kartais tik sudėliojus į savas vietas visas detales, galima suprasti, kas pavaizduota. Bet, jei atvirai, rekomenduojam nekvaršinti sau per daug galvos tokiais painiais klausimais. Tiesiog gyvenk savo gyvenimą, veik, ką iš tikrųjų mėgsti, ir pamatysi: viskas tau bus gerai. Net neabejojam, kad tavo gyvenimo dėlionė bus tiesiog VAU.
XXXXXXXXXXXXXXXXXXX
Visada atmink: norėti ir svajoti verta labai atsakingai, gerai apgalvojant kiekvieną detalę, nes kartais realybėje viskas atrodo gerokai kitaip nei vaizduotėje.
Kartą gyveno tokia princesė. Daugybę metų ji praleido svajodama turėti auksinius, žemę siekiančius plaukus. Tačiau kai šis noras galiausiai išsipildė, paaiškėjo, kad gyventi su tokiais ilgais plaukais siaubingai nepatogu. Vasarą su jais karšta, o vaikštant visur kliūva. Kol iššukuoji, praleidi daugiau kaip pusę dienos, o norėdama išplauti, turi sunaudot beveik pusę kibiro šampūno. Maža to, buvo akivaizdu, kad auksinė spalva visai nedera prie princesės veido odos. Princesė labai nusivylė. Nusikirpo auksinius plaukus ir nusidažė juos raudonai.
Kitame pasaulio krašte gyveno toks princas. Jis turėjo visą pulką puikiausių pasaulyje žirgų ir auksinę karietą. Tačiau vieną dieną stebuklingame rutulyje, kuris galėjo parodyti ateitį, pamatė sportinį „Lamborghini“. Įsivaizduok, šis technikos stebuklas turėjo visą 1000 arklio galių! Princą taip sužavėjo šis automobilis, kad jis dieną naktį apie nieką daugiau nesvajojo, tik apie jį. Galiausiai jo svajonė buvo realizuota. Iš viso pasaulio susirinko būrys garsiausių to meto mokslininkų, pasitelkę stebuklingą rutulį, gerai išanalizavo ateities „Lamborghini“ ir pagal jo pavyzdį sukūrė lygiai tokį patį asmeniškai princui.
Kaip manai, kas nutiko? Sėdęs prie vairo, princas energingai spustelėjo greičio pedalą ir trenkėsi tiesiai į savo rūmų sieną. Nes juk jis nemokėjo vairuot ir net įsivaizduot negalėjo, ką reiškia 1000 arklio galių sudėtos į vieną automobilį.
Tąkart stipriai susikūlė, tik per plauką išliko gyvas. Geriausių pasaulio gydytojų šiaip ne taip išgydytas, daugiau nė iš tolo nenorėjo matyti jokio „Lamborghini“.
Taigi… Taigi… Svajok atsargiai. Bet būtinai svajok. Tiesiog susirask svajonę, iš tikrųjų vertą svajojimo.“
XXXXXXXXXXXXXXXXX
Atsidūrėme toje Žvaigždės X istorijos akimirkoje, kai mūsų gentis pasiekė patį tobulumo piką.
Žvaigždė buvo sutvarkyta ir išpuoselėta taip, kad nors į vitriną dėk. Augalai dovanojo pačius gražiausius savo žiedus ir sultingiausius vaisius, gyvūnai džiugino mielumu, miestai klestėjo. Mes patys gyvenome amžinoje taikoje ir ramybėje. Turėjome viską, ko tik norėjome. Tiesą sakant, jau net ėmė trūkti vaizduotės, ko dar būtų įmanoma norėti. Viskas atrodė baigta iki tobulumo. Bet tikriausiai esi girdėję tokį posakį, kad tobulėjimui nėra ribų…
Kai ramiausiai sau vaikštinėjome apsikarstę tobulybių titulais ir medaliais, netikėtai mūsų žvaigždėje pasirodė jie. Pilkieji. Pikti ir niūrūs padarai, juodomis kaip anglys akimis.
Pilkųjų pasirodymas mums buvo iššūkis. Galimybė pereiti į naują tobulėjimo lygį. Juk tavo žemiškuose kompiuteriniuose žaidimuose irgi taip būna. Kai įveiki vieną lygį, atsiveria šansas pereiti į aukštesnį, kuriame viskas nauja ir įdomu, nors ir sudėtingiau, tiesa?
XXXXXXXXXXXXXXXXXXXX
Kai mūsų aštuonetas atsisveikino su gentimi, išmintingiausieji paprašė eiti drauge į kristalinius jų rūmus. Ten atsisėdome į tokius švytinčius krėslus ir buvome tvirtai prisegti.
Pajutau tarsi lengvą vėjo dvelktelėjimą ir staiga supratau, kad priešais matau savo kūną lyg kokį karnavalui paruoštą kostiumą, o aš pati esu tik mažas šviesos kamuoliukas. Net nespėjau apsiprasti su šia neįprasta būsena, kai prieš mane atsivėrė ertmė – tarytum koks švytintis tunelis. Pajutau iš jo sklindančią milžinišką trauką, kuriai nieku gyvu nebūčiau pajėgusi pasipriešinti. Todėl ir nesipriešinau. Tiesiog pasileidau skrieti. Milžinišku greičiu – daug greitesniu ir už mintį, ir už šviesą. Tiesiai į Žemę.